Pirmiausia, dėl universiteto apsigyvenau kitame mieste iš mano gimtojo miesto, sostinėje. Tada pradėjau praktikuotis lietuvių kalbos su draugiais ir susiskambint su jais.

Beveik kiekvieną kartą kai susiskambinom, bendrabučio kambaryje buvo kambariokai. Mano pirmasis kambariokas buvo tyliausias žmogėlis, kurį pamačiau. Jam buvo fainas, kai aš praktikavau kambaryje, niekada nesakė nieko apie mano skambučius.

Mano antrieji kambariokai buvo fainai irgi, jie mėgstamiausias dalykas veikt kartu buvo klausyti mano skambučius, net bandė kalbėt su draugiais, su kuriais susiskambinau :D buvo smagu, kartais juoktųs kai sakyčiau „taip”... žinote, kad esu iš Turkijos :P

Praėjusį savaitę, apsigyvenau kitam bendrabutyje vėl. Šikart juokingesnė situacija man negu anksčiau. Pradžioj nenorėjau susiskambit kambaryje, nes nesame pažįštami daug. Bet mano naujas bendrabutis yra prie miško, todėl interneto ryšis nėra labai gerai čia, bet turiu wifi.

Todėl prieš du dienas kai susiskambinau su drauge, buvau lauke bet skambutis buvo blogesnis, todėl parėjau į kambarį, ir turėjau skambutį vėl ten. norėjau geresnį skambutį.

Kambaryje man nebuvo jauku pradžioj, sunku man būti jauku kai daug žmonių aplink mane. Bet pripratau prie situacijos, ir stengiausi susikaupti į skambutį.

Šiaip ar taip, pradėjau susiskambint kambaryje, manau, kad kalbėjau labai sklandžiausiai ir todėl buvo labai laimingas, tai buvo pirmasis kartas, kur aš kalbėjau lietuviškai prie jų, ir sužinojau kad, kai aš kalbėjau, vienas draugas supranto sakinį „savo diena” ir rašė google vertėjui, sužinojo, kad kalba yra lietuvių kalba, ir po skambučio, jie paklausė manęs kodėl mokausi lietuvių kalbos ir kada pradėjau mokytis :D

Mes vis dar susipažinom, nes esame visada lauke arba universitete, negalėjom susipažint daug, bet tau buvo smagu mums :D

likite sveiki draugai